BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nesirūpinimas ateitimi = prarasti pinigai

 Dažniausiai politikams kalbant apie šias mūsų aptarinėjamas problemas, pabrėžiamas ribotų išteklių veiksnys: sunkus laikotarpis šalies ekonomikai; yra kitų - prioritetinių - sričių, kurioms reikia skirti pinigų.Vilnius sparčiai plečiasi ir šiuo metu negalima imtis didesnių reformų, nes jau ir taip nespėjama patenkinti augančio poreikio. Kartais netgi nepatingima ištraukti žalos gamtai argumentų. Be to, ekonomiškai tarsi ir pasiteisino ankstesnis sprendimas išjungti kas trečią šviestuvą: per aštuonis mėnesius sutaupyta beveik 5 mln. kWh elektros energijos arba apie  3,2 mln. litų.

Iš pirmo žvilgsnio argumentai atrodo logiški, tačiau, kritiškiau pagalvojus, greitai atsiskleidžia tokios požiūrio trūkumai. Jeigu pasirenkamas primityviausias galimas sprendimas, įkyriai peršasi mintis, jog situacija nebuvo nuodugniai išanalizuota, o alternatyvos pakankamai įvertintos. O gal tiesiog patingėta įdėti daugiau pastangų ir iniciatyvos - vis tiek niekas papildomai nesumokės.

Sunkiai suprantama, kodėl pasirenkama taupyti, o ne mąstyti kaip padaryti, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus taptų? Visada galima aktyviai stengtis gauti Europos Sąjungos fondų paramą projektams arba paieškoti vietinių rėmėjų, pažadant jiems, sakykime, gerą reklamą - veikiausiai ne viena rimta verslo įmonė sutiktų prisidėti prie šios problemos sprendimo, kad užsitarnautų visuomeniškai atsakingo verslo reputaciją. Tokiu atveju laimėtų visos suinteresuotos pusės.           

Sprendimas - technologijų pažanga ir sąmoningi vilniečiai 

1976 buvo tie metai, kai paskutinį kartą buvo visiškai atnaujinti Vilniaus apšvietimo tinklai. Senokai, tiesa? Nenuostabu, kad taip skundžiamasi lėšų trūkumu - juk dėl susidėvėjusios įrangos švaistoma elektros energija ir dėl to išleidžiami dideli pinigai. Apie tokį dalyką kaip efektyvumas išvis būtų per drąsu diskutuoti, nes apšvietos kokybė tokiomis sąlygomis negali būti aukšta.

Vilniuje yra 37 tūkstančiai gatvės šviestuvų. Buvo paskaičiuota, kad pakeisti senuosius naujais užtruktų apie nuo metų iki  pusantrų. Bėda ta, kad pažangių ir aplinką tausojančių diodinių šviestuvų įrengimas atsieitų kur kas brangiau nei įprastų, tačiau toks sprendimas turėtų atsipirkti gana greitai - per šešerius ar septynerius metus. Jeigu Vilniaus savivaldybė gatvių apšvietimui ir jo priežiūrai kasmet turi skirti apie 14,5 milijonų litų, tai pažangios technologijos šviestuvai šias išlaidas sumažintų kelis kartus. Juolab, kad dabartinė sistema yra labai nelanksti: ji neleidžia pagal situaciją reguliuoti, kurie žibintai bus išjungti, o kurie palikti (atsižvelgiant į jų reikalingumą skirtingose miesto vietose).

Pasaulyje pažanga šioje srityje neabejotinai ženkli, tad būna komiška, kai, vaikštant atokesnėmis Lietuvos SOSTINĖS gatvėmis, pamatai daug suklerusių, vangiai šviesą beskleidžiančių šviestuvų. Atidžiau stebėdamas aplinką, gali užtikti netgi visų pamirštų stulpų - vaiduoklių, kurie savo funkcijos veikiausiai neatlieka nebe pirmą dešimtmetį. Nemalonu šitokią padėtį lyginti su kitų (na, galbūt turtingesnių) šalių patirtimi, kur diegiamos naujausios ir efektyviausios technologijos. Mano galva, būtų nuostabu, jeigu Vilniuje kada nors būtų įrengti saulės energija įkraunami gatvių žibintai. Netgi, jeigu kažkas sugenda, tokie gatvių žibintai gali papildomai veikti dar kurį laiką. Be to, lėšų taupymui naudinga tai, kad jie „atskiria” šviesą ir tamsą (detektorių pagalba) bei automatiškai pagal poreikius reguliuoja apšvietimą. Paprasčiau tariant, niekas neturėtų įjunginėti ar išjunginėti žibintų, o viskas vyktų automatiškai, t. y.  remiantis objektyviais aplinkos kriterijais.

Pabaigai noriu dar kartą priminti žinomą tiesą: nerimaudami dėl savo saugumo, negalime pasikliauti vien išoriniais veiksniais - vien savivaldybė ar pažangios technologijos nėra įgalios išvaduoti mus nuo problemų. Taigi privalome prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir kitus visuomenės narius ir sau svarbiais dalykais nevengti rūpintis patys. Pavyzdžiui, jeigu matote, kad žibintai sugadinti vandalų ar užstoti įvairių kliūčių, o galbūt apskritai išsijungusi tinklo atkarpa, praneškite atitinkamoms institucijoms. Tai svarbiau negu manote: Vilniuje kol kas nėra įrangos, leidžiančios vienoje vietoje stebėti viso apšvietimo tinklo darbą ir pamatyti gedimus. Vadinasi, be mūsų pagalbos žibintai gali neveikti ilgai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Vitas:

    “Seniai neatsikratau jausmo, kad pasižiūrėjusi ar per radiją paklausiusi žinių ar politinių debatų laidų, beveik negaunu jokios informacijos. Įvairūs politikai šneka tiek daug, bet taip stebėtinai nepasako nieko tikro, kad netgi tampa įdomu, kaip jie taip meistriškai įvaldė šitą meną”
    Netgi galiu nuo saves pridėti : visi politikai ( išskyrus Eligijų, Gintarą ar Gediminą) gerai viską žino ,žino ką daryti ir kaip daryti bet nedaro. Gal tai kokia liga ? Gal Karolina kaip dirbanti seime galėtų iš vidaus problemą paanalizuoti ? Rastume negalios šaknis.Tuo pačiu ir šviestuvų problemą išsprestume.

  2. Aš parašiau viena strapsnį panašia tema apie politinę etika ir būtent iškėliau tą problemą, kad politikai kalba, kad ir nesavo temomis, kad ir nežinodami, nes nenori pasirodyti blogesni už kitus savo kolegas, nors visi visko žinoti negali. Prieš keleta dienu supratau, kodėl taip yra. “Facebook” paskelbiau, kad aš dalyvauju rinkimuose į Savivaldybę. Manęs paklausė vienas vaikinas, kaip aš mažinsiu nedarbą. Atsakiau, kad tai nėra Savivaldybės kompetencija, ji gali prisidėti labai minimaliai ar net mažiau. O tada tas vaikinas pasakė, kad jei tu neatsakai į tą klausimą aš už tave ir nebalsuosiu. Čia gal ir yra problema? Kad žmonės nesupranta kas už ką atsakingi, reikalauja per daug iš politikų (kas virš jų galios), tada politikai bijodami prarasti balsus kalba, tam, kad kalbėti ir pasirodyti žinančiais.

Rašyti komentarą