Karolina Aleksandra

Kaip augdami keičiasi vaikai, taip ir vilniečiams jau pažįstamas projektas „Ugdome jaunąjį vilnietį” nestovi vietoje ir drauge žengia žingsnį brandos link. Sulaukus didelio visuomenės palaikymo, nuspręsta, kad vienkartinė akcija turi išsivystyti į nuolat veikiančią iniciatyvą.

Akcijos metu supratau, kad Vilniuje yra per daug šeimų, kurios savo vaikams neišgali nupirkti visų mokykloje reikalingų priemonių, todėl matau prasmę tęsti savo veiklą ir įtraukti kuo daugiau rėmėjų iš įvairių sričių, kad būtų galima padėti kuo daugiau sunkiau besiverčiančių šeimų. Būtų absurdiška, jei dėl tokios smulkmenos kaip skriestuvo ar rašiklio neturėjimas kiltų rimta kliūtis intelektualiniam ir kūrybiniam vaikų vystymuisi.

Artimiausiu metu planuojama įkurti specialų piniginį fondą, kurio lėšos bus skiriamos vaikų ugdymui bei tobulėjimui reikalingų dalykų įsigijimui. Pirmąsias lėšas tikimasi surinkti jau kitą mėnesį per  oficialaus akcijos tapimo ilgalaikiu projektu šventę.

Organizacija „Tapk laisvas” nuo rugsėjo mėnesio vykdė akciją „Ugdome jaunąjį vilnietį”, kuria siekta ugdymo priemonėmis paremti nepasiturinčių šeimų vaikus ir vaikus, augančius tik su vienu iš tėvų. Jos metu geresnes finansines sąlygas turintys miesto gyventojai buvo skatinami dalintis visokiausiomis ugdymo priemonėmis su mažaisiais vilniečiais. Rezultatai pradžiugino organizatorius: pavyko paremti apie 70 Vilniaus šeimų, lopšelį - darželį „Gintarėlis”, „SOS vaikų kaimą”, „Caritą” o prieš pat Šv.Kalėdas su dovanėlėmis aplankyti Respublikinės vaikų tuberkuliozės ligoninės ligoniukus.

Neliko nei dviejų savaičių iki savivaldos rinkimų. Kandidatai deda visas jėgas stengdamiesi parodyti, kad jie geriausi, o žmonės renkasi pagal savo supratimą ir įsitikinimus. Žinoma, kai kurie išvis neis balsuoti. Manau, teisės rinkti ignoravimas reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl jo aptarimą paliksime kitam kartui. Geriau padiskutuokime, kokios ideologijos atstovai geriausiai dirbtų savivaldoje.

Aš esu tikra, kad geriausiai savivaldoje dirbtų liberalai. Visiškai tuo tikiu ir esu tikra, kad tik politikai, kurie vadovaujasi liberalizmo nuostatomis gali sukurti puikų ir gražų miestą. Daugelis paklaus - kodėl? Šis klausimas nėra sudėtingas. Pažvelkime, kas yra liberalizmas ir kokias vertybes jis skatina.

Liberalai yra tie, kurie pagrindine vertybe laiko individo laisvę ir pasisako už politinę tvarką, kuri veiktų taip, kad būtų kuo didesnis individualių laisvių suderinimas. Greta individo laisvės atsiranda ir kitos vertybės - tai žmogaus teisės, lygybė, teisingumas ir moralinis pliuralizmas. Autonomiškas individas ir jo teisės yra liberalios politinės moralės pagrindas. Dalis šiuolaikinių liberalų lygybę traktuoja kaip politinę vertybę. Liberalai mano, kad žmonės patys turi kurti savo gerovę ir siekti jos.

Dabar pažvelkime, kaip dirba savivalda. Tai ūkio tvarkymas, o ne didžioji politika: tai yra racionalumas ir tinkamas biudžeto paskirstymas. Liberalai, tvarkydami miesto ūkį, daugiausiai dėmesio skirs tam, kad kiekvienas miestietis galėtų lengviau įsteigti savo verslą. Savivaldybėje dirbantys liberalai sieks, kad nebūtų monopolijų, kurios sugriauna laisvos rinkos idėja. Jei liberalizmo pagrindas yra autonomiškas individas, tai reiškia, kad miestiečiams bus suteikta teisė kiek galima daugiau įsilieti į miesto gyvenimą ir jo tvarkymą. Kas geriausiai sugebės tvarkytis, jei ne pats miestietis, kuriam rūpi, koks jo kiemas ir kokia jo vaiko mokykla? Kas duos geriausių rezultatų miestui, jei ne liberalo politiko ir miestiečio bendras darbas?

 Dažniausiai politikams kalbant apie šias mūsų aptarinėjamas problemas, pabrėžiamas ribotų išteklių veiksnys: sunkus laikotarpis šalies ekonomikai; yra kitų - prioritetinių - sričių, kurioms reikia skirti pinigų.Vilnius sparčiai plečiasi ir šiuo metu negalima imtis didesnių reformų, nes jau ir taip nespėjama patenkinti augančio poreikio. Kartais netgi nepatingima ištraukti žalos gamtai argumentų. Be to, ekonomiškai tarsi ir pasiteisino ankstesnis sprendimas išjungti kas trečią šviestuvą: per aštuonis mėnesius sutaupyta beveik 5 mln. kWh elektros energijos arba apie  3,2 mln. litų.

Iš pirmo žvilgsnio argumentai atrodo logiški, tačiau, kritiškiau pagalvojus, greitai atsiskleidžia tokios požiūrio trūkumai. Jeigu pasirenkamas primityviausias galimas sprendimas, įkyriai peršasi mintis, jog situacija nebuvo nuodugniai išanalizuota, o alternatyvos pakankamai įvertintos. O gal tiesiog patingėta įdėti daugiau pastangų ir iniciatyvos - vis tiek niekas papildomai nesumokės.

Sunkiai suprantama, kodėl pasirenkama taupyti, o ne mąstyti kaip padaryti, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus taptų? Visada galima aktyviai stengtis gauti Europos Sąjungos fondų paramą projektams arba paieškoti vietinių rėmėjų, pažadant jiems, sakykime, gerą reklamą - veikiausiai ne viena rimta verslo įmonė sutiktų prisidėti prie šios problemos sprendimo, kad užsitarnautų visuomeniškai atsakingo verslo reputaciją. Tokiu atveju laimėtų visos suinteresuotos pusės.           

Sprendimas - technologijų pažanga ir sąmoningi vilniečiai 

1976 buvo tie metai, kai paskutinį kartą buvo visiškai atnaujinti Vilniaus apšvietimo tinklai. Senokai, tiesa? Nenuostabu, kad taip skundžiamasi lėšų trūkumu - juk dėl susidėvėjusios įrangos švaistoma elektros energija ir dėl to išleidžiami dideli pinigai. Apie tokį dalyką kaip efektyvumas išvis būtų per drąsu diskutuoti, nes apšvietos kokybė tokiomis sąlygomis negali būti aukšta.

Vilniuje yra 37 tūkstančiai gatvės šviestuvų. Buvo paskaičiuota, kad pakeisti senuosius naujais užtruktų apie nuo metų iki  pusantrų. Bėda ta, kad pažangių ir aplinką tausojančių diodinių šviestuvų įrengimas atsieitų kur kas brangiau nei įprastų, tačiau toks sprendimas turėtų atsipirkti gana greitai - per šešerius ar septynerius metus. Jeigu Vilniaus savivaldybė gatvių apšvietimui ir jo priežiūrai kasmet turi skirti apie 14,5 milijonų litų, tai pažangios technologijos šviestuvai šias išlaidas sumažintų kelis kartus. Juolab, kad dabartinė sistema yra labai nelanksti: ji neleidžia pagal situaciją reguliuoti, kurie žibintai bus išjungti, o kurie palikti (atsižvelgiant į jų reikalingumą skirtingose miesto vietose).

Pasaulyje pažanga šioje srityje neabejotinai ženkli, tad būna komiška, kai, vaikštant atokesnėmis Lietuvos SOSTINĖS gatvėmis, pamatai daug suklerusių, vangiai šviesą beskleidžiančių šviestuvų. Atidžiau stebėdamas aplinką, gali užtikti netgi visų pamirštų stulpų - vaiduoklių, kurie savo funkcijos veikiausiai neatlieka nebe pirmą dešimtmetį. Nemalonu šitokią padėtį lyginti su kitų (na, galbūt turtingesnių) šalių patirtimi, kur diegiamos naujausios ir efektyviausios technologijos. Mano galva, būtų nuostabu, jeigu Vilniuje kada nors būtų įrengti saulės energija įkraunami gatvių žibintai. Netgi, jeigu kažkas sugenda, tokie gatvių žibintai gali papildomai veikti dar kurį laiką. Be to, lėšų taupymui naudinga tai, kad jie „atskiria” šviesą ir tamsą (detektorių pagalba) bei automatiškai pagal poreikius reguliuoja apšvietimą. Paprasčiau tariant, niekas neturėtų įjunginėti ar išjunginėti žibintų, o viskas vyktų automatiškai, t. y.  remiantis objektyviais aplinkos kriterijais.

Pabaigai noriu dar kartą priminti žinomą tiesą: nerimaudami dėl savo saugumo, negalime pasikliauti vien išoriniais veiksniais - vien savivaldybė ar pažangios technologijos nėra įgalios išvaduoti mus nuo problemų. Taigi privalome prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir kitus visuomenės narius ir sau svarbiais dalykais nevengti rūpintis patys. Pavyzdžiui, jeigu matote, kad žibintai sugadinti vandalų ar užstoti įvairių kliūčių, o galbūt apskritai išsijungusi tinklo atkarpa, praneškite atitinkamoms institucijoms. Tai svarbiau negu manote: Vilniuje kol kas nėra įrangos, leidžiančios vienoje vietoje stebėti viso apšvietimo tinklo darbą ir pamatyti gedimus. Vadinasi, be mūsų pagalbos žibintai gali neveikti ilgai.

Nekalbėsime sudėtingomis frazėmis ir terminais. Netyrinėsime, kas sudaro biudžetą ir kaip į jį surenkami pinigai. Manau, kiekvienas apie tai daugiau ar mažiau žino. Tiesiog norėjau pasidalinti savo idėja, kur pasiūlyčiau skirti dalį biudžeto.

Pilnas gatvių apšvietimas Vilniuje kainuoja per metus 12 mln. litų. Šiuo metu dega kas trečias žibintas, todėl mokama 6 mln. litų. Sutinku, kai kur gal ir užtenka ir kas trečio žibinto, bet yra tokių vietų, kur yra taip tamsu, kad nesimato, kur koją dedi. Čia, manau, yra bėda ir tuo pačiu pavojus mūsų visų saugumui.

Pastebėjau, kad kai kurie žibintai yra apaugę medžių lapais, per kuriuos jų šviesos ten nesimato. Štai jums ir pavydys.

Manau, apvažiuoti ir patikrinti juos kartą į keletą metų nėra sudėtinga, tačiau tokie paprasti dalykai yra visiškai pamirštami arba tiesiog dėl aplaidumo nepadaromi.

Grįžtant prie mano blogo įrašo esmės: kur aš paskirčiau biudžeto dalį? Pirmiausiai pasiūlyčiau paskirti pinigėlių šviestuvų patikrinimui. O prie to paties dar pasiūlyčiau paskirti 6 mln. litų apšvietimui, nes vilniečio saugumas yra brangesnis už elektros energiją.

Vokas ant stalo - nervingas strypčiojimas - plyštantis popierius - tyla - ir KLYKSMAS (dar galbūt vienas kitas netyčia išsprūdęs keiksmažodis). Lietuvos gydytojai turėtų susirūpinti: kiekvieną mėnesį daugybė šalies gyventojų susiduria su padidėjusia širdies infarkto rizika. To kaltininkas - nekaltai atrodantis popiergalis, į kurį pasižiūrėjus pradeda suprasti, kad TIKRAI nekenti žiemos. Taip, pastaruoju metu sąskaitos už šildymą nepaliauja stebinti (ir gąsdinti).

Nors šildymas neįprastai brangus, bet neverta galvoti, jog situacija yra beviltiška - tai netiesa.  Bėda ta, kad apie problemą kalbama daug, o apie jos sprendimo būdus tylima daug. Vietoj to, kad būtų kalbama apie žmogui priklausančią socialinę pašalpą ir kompensaciją už būsto šildymą, karštą bei šaltą vandenį, kažkodėl dažniau gąsdinama, kad šildymas dar brangs ir išsigelbėti tėra tik vienas būdas - būsto renovavimas. Nepamirškime, kad žmonėms, kurie sunkiai suduria galą su galu, kur kas aktualiau išgyventi ŠIĄ žiemą, o ne tai, kad renovacijos išlaidos atsipirktų po X ar Y metų.

Kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei šaltą vandenį apskaičiavimas atrodo painus, tačiau būtų neprotinga numoti ranka į tai, ką dabar perskaitysite: ši informacija gali išgelbėti Jus nuo didžiulių bereikalingų išlaidų. Numanau, kad be vargo įstengtumėte sugalvoti kaip naudingiau panaudoti šiuos pinigus.

Taigi jums priklauso kompensacija už būsto šildymą (apie karštą ir šaltą vandenį čia nekalbėsime, kadangi mokesčiai už vandenį yra gerokai mažesnis smūgis biudžetui), jei:

  išlaidos už būsto naudingojo ploto, bet ne didesnio už normatyvą, šildymą, atsižvelgiant į energijos ar kuro sąnaudas, bet ne didesnės už normatyvą, viršija 25 procentus skirtumo tarp šeimos (asmens) pajamų ir 90 procentų valstybės remiamų šeimai (asmeniui) dydžio. Valstybės remiamos pajamos yra 285 litai, nuo 2011 rugsėjo 1 dienos kyla iki 350 litų.

Kokios pajamos įskaitomos į pajamas skiriant kompensacijas?

Skiriant socialinę pašalpą ir kompensacijas, į šeimos (asmens) pajamas įskaitomos šios gaunamos pajamos:

• su darbo santykiais susijusios pajamos;
• autorinis atlyginimas;
• pensijos (senatvės, invalidumo, šalpos);
• dividendai;
• palūkanos;
• individualios (personalinės) įmonės savininko pajamos, gautos iš šios įmonės apmokestinto pelno;
• pajamos, gaunamos iš žemės ūkio veiklos;
• piniginės lėšos, gautos vaikui išlaikyti (alimentai);
• stipendijos;
• socialinio pobūdžio pajamos (išmokėtos ne darbovietėje pašalpos, tokios kaip šeimos pašalpa, pašalpa už 3 ir daugiau vaikų ir kt.);
• išeitinė pašalpa arba kompensacija, išmoka, kai darbo sutartis nutraukiama;
• ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpa;
• turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas (iš jų vienkartinė netekto darbingumo kompensacija);
• labdara piniginėmis lėšomis, kurios bendra suma viršija 4 valstybės remiamų pajamų dydžius (šiuo metu 540 Lt);
• gautos dovanų, paveldėtos ar iš užsienio valstybės gautos piniginės lėšos; loterijų ar kitų žaidimų laimėjimai, prizai.

Kokie normatyvai taikomi kompensacijoms apskaičiuoti?

• Būsto naudingojo ploto normatyvas vienam jame gyvenančiam šeimos narių (asmeniui) yra 38 kvadratiniai metrai, kiekvienam kitam šeimos nariui 12 kvadratinių metrų.

Kad būtų aiškiau  pateiksiu pavyzdį:

2 pensininkų šeimos pajamos per mėnesį sudaro 1400,21 Lt

Šeima gyvena 50 kv. metrų bute. Už šildymą per mėnesį reikia mokėti 480 Lt

Kompensacijos už šildymą apskaičiavimas:

25 proc. šeimos pajamų skirtumas sudaro (1400,21 - (285 Lt x 2 žm.))*0,25 = 207,55 Lt. Todėl bus kompensuojama 480 Lt - 207,55 Lt = 272,45 Lt.  Pensininkams iš savo kišenės reikės sumokėti 207,55 litus.

Na ir pabaigai kokius kriterijus turite atitikti, kad įgytumėte teisę gauti kompensaciją:

• šeimos nariai (asmuo) yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai (t.y. Lietuvoje jie gyvena nuolat ar su pertraukomis ne mažiau kaip 6 mėnesius per paskutinius 12 mėnesių);
• turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, kuris nustatomas atsižvelgiant į būsto ir žemės sklypo normatyvus ir kainas;
• šeimos nariai (asmuo) atitinka bent vieną iš šių sąlygų:
• dirba ir per 3 mėnesių laikotarpį dirbo ne mažiau kaip du trečdalius darbo laiko trukmės, ir jiems apskaičiuota darbo užmokesčio ne mažiau už minimalią mėnesinę algą arba minimalų valandinį atlygį proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui;
• nedirba, nes:

-          mokosi mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai;

-          yra įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus;

-          yra I ar II grupės invalidai;

-          yra bedarbiai, gaunantys bedarbio pašalpą, mokymosi laikotarpiu - mokymosi pašalpą;

-          yra ne mažiau kaip 6 mėnesius įsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo;

-          yra įsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje ir gauna bedarbio pašalpą ir kai iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 2 metai;

-          slaugo savo vaiką (globotinį ar rūpintinį), tėvą, motiną, sutuoktinį, seserį, brolį, senelius, kuriems reikia nuolatinės slaugos;a

-          ne mažiau kaip vieną mėnesį gydosi sveikatos priežiūros įstaigos stacionare;

-          moteris yra nėščia ir iki gimdymo yra likę ne daugiau kaip 70 kalendorinių dienų (suėjus 28 nėštumo savaitėms ir daugiau);

-          motina arba tėvas (globėja ar rūpintoja arba globėjas ar rūpintojas) augina namuose:

-          vaiką iki 3 metų, nelankantį ikimokyklinės vaikų ugdymo įstaigos;

-          bent vieną nelankantį ikimokyklinės ugdymo įstaigos arba mokyklos vaiką iki 8 metų, kai šeima turi 3 ir daugiau vaikų iki14 metų;

-          ikimokyklinio amžiaus vaiką, bet ne vyresnį kaip 8 metų, nelankantį ikimokyklinės ugdymo įstaigos pagal gydytojų rekomendaciją arba dėl to, kad gyvenamojoje vietoje nėra ikimokyklinės ugdymo įstaigos ar vietų joje.

Kai kurioms šeimoms taikomi papildomi reikalavimai:

• nutraukusių santuoką arba gyvenančių skyrium sutuoktinių, auginančių vaikus iki 18 metų, šeimoms, socialinė pašalpa ir kompensacijos skiriamos, jeigu jie yra sudarę teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį arba jei išlaikymą vaikui yra priteisęs teismas;
• nesusituokusių asmenų, kurie vieni augina vaikus iki 18 metų, šeimos socialinė pašalpa skiriama, jeigu jų vaikui yra pripažinta arba nustatyta tėvystė ir teismas yra priteisęs išlaikymą vaikui, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymų nustatyta tvarka nėra galimybės nustatyti vaiko tėvo (motinos) tapatybės arba teismas negali tėvui (motinai) priteisti vaiko išlaikymo. Socialinę pašalpą ir kompensacijas šeima turi teisę gauti tėvystės nustatymo bylas nagrinėjimo teisme laikotarpiu;
• likviduojamų įmonių statusą turinčių individualių (personalinių) įmonių savininkams socialinė pašalpa skiriama, jei jie atitinka turto ir pajamų dydžio reikalavimus ir dirba arba nedirba dėl svarbių įstatyme nurodytų priežasčių.
• Socialinė pašalpa ir kompensacijos šeimos nariui (asmeniui) neskiriamos, jeigu jis:
• nuolat arba darbo dienomis gyvena (aprūpintas nakvyne ir maistu) valstybės ar savivaldybės finansuojamose įstaigose;
• neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
• yra moksleivis ar studentas iki 24 metų ir gyvena kitoje valstybėje bei mokosi tos valstybės mokymo įstaigos dieniniame skyriuje;
• atlieka privalomąją pradinę karo tarnybą.

Štai, dabar Jūs jau laikote rankose meškerę ir tik nuo Jūsų priklausys, ar išmoksite su ja pagauti gerą laimikį. Atsimenate populiarų reklaminį šūkį: „Taupau - vadinasi, mąstau”? Uždavusi tiek mankštos protui, norėčiau Jus padrąsinti jį perfrazuodama: „Pamąstau - vadinasi, sutaupau naujam automobiliui ir kelionei į šiltus kraštus!”

Skaičiau straipsnį www.diena.lt apie tai, kad turistai atrandą Vilnių ir vis dažniau jie atvykstą būtent į mūsų šalies sostinę. Per 2010 m. keturiuose Vilniaus turizmo informacijos centruose apsilankė 85064 lankytojai. Palyginti su 2009 metais skaičius išaugo 12, 5 proc. Sakyčiau - puikūs rezultatai. Jei taip lankomumas didės kasment, galėsim didžiuotis, kad į Vilnių atvyksta daug turistų iš svečių šalių. Kaip jų pritraukti kuo daugiau?

Žinoma, pirmiausiai reikia išspręsti susisiekimo problemą. Visų pirma, oru. Jei mes būsim sunkiai pasiekiami, nė vienas turistas nenorės vargintis ir per keletą šalių keliauti į Vilnių. Dar vienas dalykas padidintų turistų skaičių -  tinkamas šalies pristatymas kitoms pasaulio šalims. Kaip aš pristatinėčiau Vilnių?

Pirmiausiai pabrėžčiau, kad tai yra unikalus miestas, turintis, lyginant su kitomis Europos šalių sostinėmis, bene gražiausią senamiestį. Dar pasakyčiau, kad pas mus kainos prieinamos turistams iš visų šalių, maistas skanus, o aptarnavimas geras. Dar pasakyčiau, kad Vilnius yra ateities miestas, kad jis keičiasi, auga ir plečiasi kiekvienas metais. Jame galima rasti naujų pramogų, kavinių ir kitų įdomių vietų. Sakyčiau turistams, kad Vilnius jaukus ir mielas miestas.

Norint pakelti Vilniuje veikiantį smulkųjį verslą, manau, reikia pradėti skatinti atvykstamąjį turizmą. Puikiai jį pristačius kitose šalyse, kasmet lankomumas augs ne po 12 proc, o po 24 proc.

Lietuvių tautos supratimas apie dalyvavimą politiniame šalies gyvenime yra pakankamai iškreiptas: potencialūs rinkėjai dažniausiai aktyvūs būna tik užsiiminėdami „virtuviniu politikavimu” bei rašydami piktus komentarus internete, o tuo tarpu dažnas tautos išrinktasis (ar kandidatas tapti išrinktuoju) pačios tautos bėdomis ir vargais susidomi tik ypatingomis progomis. Taigi, ponios ir ponai, kaip matome, Lietuvos politinį gyvenimą puola pavojingas virusas. Pernelyg nenuogąstaukite ir nesijaudinkite: nors situacija pavojinga, dar ne viskas prarasta ir yra daug šansų, jog ligonis išgyvens. Vis dėlto tam, kad galėtume sėkmingai gydyti ligą, pirmiausia turime patyrinėti pasireiškiančius simptomus atidžiau.

Dvigubų etikos standartų laikai

            Jeigu mūsų vaikai meluoja ir mes juos pagauname, baramės, baudžiame ir pamokslaujame - tai yra  darome viską, kas tik mūsų galioje, kad tokios situacijos nesikartotų. Nuolat mąstome apie jų ateitį ir suvokiame, jog nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo žodžius bei veiksmus iki nieko gero neprives. Berods, šitaip pateikta situacija aiški: darai blogai, turi pasitaisyti, nes kitaip sulauksi pelnytos bausmės. Vis dėlto kodėl, kai iš kasdienio šeimos gyvenimo pereiname į valstybinį lygmenį, logika išgaruoja ir analogiškose situacijose pradedame taikyti kitokius vertinimo standartus bei lengva širdimi  sudarinėti sandėrius su savo sąžine?

            Įdomu, kokią klaidą padarėme kurdami šalies politines tradicijas, kad į antrą planą liko išstumti politinės kultūros, politinės etikos klausimai, o daliai valstybės politikų aktuali pasidarė tik atskaitomybė prieš įstatymus ar dar kokį etikos komitetą, bet ne prieš savo sąžinę ir kiekvieną iš mūsų.

            Puikiai žinau, kad „esame dar jauna demokratija”, jog „patirtimi negalime varžytis su kitomis valstybėmis, skaičiuojančiomis demokratijos šimtmečius” bei „neišvengiamai mokydamiesi darysime daug klaidų” ir  panašiai… Tokie argumentai manęs neįtikina. Ne, nė nebandau ginčytis, kad patirtis svarbi, tačiau, mano galva, viskas pirmiausia priklauso nuo žmonių asmeninės kultūros ir požiūrio. Deja, žvelgiant į šiandieninės politinės arenos komedijas bei tragedijas, kirba mintis, jog veikiausiai nei politikai, nei rinkėjai patys gerai neišmoko tėvų bandytų į galvą įkalti pamokų. Jeigu dalis mūsų šalies valdančiojo elito gali mėgautis nebaudžiamumo aura, tai kažkas blogai ne vien su jais, bet ir su ta visuomene, kuri jiems tai leidžia.

            Atrodo, nesvarbu, kokio lygio kvailystė ar melagystė būs išrėžta prieš televizijos kameras, niekas per daug nekritikuos: geriausiu atveju prunkštels ir numos ranka - suprask, „vis tiek nepataisomi”. Šioje vietoje nesusilaikau nesuabejojusi: kokią moralinę teisę turime mes, suaugusieji, aiškinti vaikams apie gėrį ir blogį, jei patys į tokius pačius poelgius žvelgiame pro skirtingų spalvų akinius. Klausiu, kas mums turėjo atsitikti, kad net valstybei einant velniop, nemanome, kad tai yra mūsų asmeninis reikalas? Juk būtent piliečiai yra tikrieji politikos formuotojai, jie yra tikroji valstybė: tik mes savo elgesiu ir politikai keliamais reikalavimais apsprendžiame, kokia bus politinė kultūra. Jei  nuolat aiškiai ir drąsiai rodytume, jog nesiruošiame taikstytis su pasibjaurėtinu neetišku elgesiu, valdžios atstovams teliktų dvi galimybės: arba žaisti pagal piliečių nustatomas taisykles, arba tapti politiniais lavonais.

            Prašau, tik nepagalvokite, kad čia (kaip kai kurie kiti Lietuvos politikai yra darę) kviečiu traukti iš daržinių šakes ir su šūkiais ir plakatais žygiuoti prie Seimo ar Savivaldybės. Galbūt esu senamadiška, bet linkstu link darbo efektyvumo, o ne politinio cirko: nepamirškime, jog gyvename demokratinėje santvarkoje, kuri - ačiū Dievui - neverčia ilgai ir nuobožiai laukti monarcho ar diktatoriaus mirties, kad pasikeistų valdžia. Savo politinę valią galime pareikšti kas kelerius metus. Pati didenybė Konstitucija suteikia mums teisę veiksmingai atsikratyti nepageidaujamais žmonėmis.

            Aišku ir demokratijoje yra problemų, pavyzdžiui, dalis rinkėjų mėgsta užlipti ant to paties grėblio ir po kelis kartus kartoti tas pačias klaidas. Kas čia - tam tikra mazochizmo forma ar tiesiog neišpasakytas naivumas? Kodėl dalis mūsų (ir kaip?) įtikina save, jog, jeigu politikas ėmė kyšius vieną kadenciją, jis galbūt neims kitą, arba jeigu nevaikščiojo į posėdžius (ir šiaip mažai ką teveikė), tai, suteikus antrą šansą, jis  galbūt pasitaisys. Štai Jums bjauri tiesa - žmonės nei iš šio, nei iš to nesikeičia.

             Šalies politinė kultūra augs tik tada, kai nustosime taikstytis su nešvara ir pasiraitoję rankoves išsikuopsime visus kampus. Situacija nėra normali, jei leidžiame visas vienos kadencijos klaidas ir paslydimus atpirkti rinkiminės kampanijos triukais.

            Na, dalis iš Jūsų rado tam tikrą būdą, kaip gali nubausti pasitikėjimo nepateisinusius politikus: tiesiog neinate į rinkimus, nes, esą, „nėra už ką balsuoti”. Manote, kad boikotuodami rinkimus parodote savo pilietinį nepasitenkinimą ir nubaudžiate visus blogus politikus? Išsklaidykite iliuzijas:  veiksmingumas analogiškas anonimiškai parašytiems piktiems komentarams delfi.lt ar lrytas.lt. Kitaip pasakius - niekam tai per daug nerūpi. Jūs tiesiog patys į šiukšlių dėžę išmetate galimybę mūsų valstybėje kažką pakeisti į gera. Likimo ironija - o ankstesnės lietuvių kartos dėl  šito taip kovojo…

Žodžių infliacija 

            Seniai neatsikratau jausmo, kad pasižiūrėjusi ar per radiją paklausiusi žinių ar politinių debatų laidų, beveik negaunu jokios informacijos. Įvairūs politikai šneka tiek daug, bet taip stebėtinai nepasako nieko tikro, kad netgi tampa įdomu, kaip jie taip meistriškai įvaldė šitą meną.

            Susidaro įspūdis, kad dažnas politikas - ypatingas unikalių protinių savybių egzempliorius, nelauktai susiformavęs evoliucijos eigoje. Berods, Homo politicus-lituanicus savo protinėmis savybėmis gerokai pralenkė paprastąjį Homo Sapiens Sapiens: juk jie žino viską, nepamiršta nieko ir yra visų galų meistrai! Atidžiau pažiūrėkite žinias: apie bet ką paklaustas politikas (nė sekundės nepamąstęs!) iškart pradės savo tiradą. Aš asmeniškai jau kuris laikas su viltimi laukiu, kad kada nors iš jų lūpų išgirsiu sklindant va tokius žodžius: „tikslių skaičių neprisimenu, tad, prieš atsakydamas į jūsų klausimą, noriu pasitikrinti”, „verčiau apie tai paklauskite mano kolegos - jis yra šitos tematikos žinovas” arba tiesiog „atsiprašau, bet šito neišmanau”.

            Įsivaizduoju, kad pirmiausia būtų lengvas šokas, o tada pasidarytų taip gera…

            Manau, ne vienas nusivylęs lietuvis norėtų pradėti pasitikėti politika bei politikais ir mieliau sutiktų truputį ilgiau palaukti tikrų atsakymų į užduotus klausimus nei būti apiberti nesuprantamų sudėtingų žodžių gausos apie nieką. Visi suprantame, kad žmogus tėra žmogus, ir jis negali visko žinoti bei suprasti. Iš tiesų, šito nė nereikalaujame. Pirmiausia reikalaujame tik vieno paprastučio dalyko - pagarbos mums bei liovimosi savo žodžiais įžeidinėti mūsų protinius sugebėjimus. Geras sandėris, sakyčiau.

            ***

            Pabaigai norėčiau apeliuoti į Jūsų pilietiškumą bei pakviesti drauge pradėti keisti mūsų politinę kultūrą: nesvarbu, kokie rinkimai vyktų, kas kandidatuotų ir ką atstovautų, mes turime prisiimti savo dalį atsakomybės už valstybės gyvenimą ir nenumoti ranka. Lengviausia pasakyti, jog nėra Jūsų balso verto kandidato, bet puikiai suprantate, kad tai - tik pasiteisinimas. Kokį pavyzdį savo abejingumu parodysite savo ugdomiems vaikams?

            Balsuoti yra už ką, yra daug gerų idėjų, kuriomis tikėdami kandidatuoja daug gerų žmonių.  Žiūrėkite rimtai į rinkimus: skaitykite, lyginkite programas (jos viešai lengvai pasiekiamos) ir pasirinkite tai, kas svarbu Jums. Neverta pasirinkti vien iš tų kandidatų, kurie dažniausiai mirga žiniasklaidoje ar reklamų stenduose, nepasiduokite politinių kampanijų šurmuliui bei blizgučiams, nes nežinia, kas slepiasi po tomis „Photoshop” programa nudailintomis šypsenomis.

            Net jeigu nelaimės tie, už kuriuos balsuosite, ar Jums vėl teks nusivilti, atsiminkite, kad žingsnis į priekį vis tiek bus žengtas ir Jūs prisidėsite prie galbūt netgi didesnio tikslo - atsakingos ir etiškos politikos bei pilietinės visuomenės kūrimo. Nepamirškite, senos geros tiesos - pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Tad būkime vertas pavyzdys savo vaikams.

Gruodžio 22 d., prieš pat Šv.Kalėdas, akcija „Ugdome jaunąjį vilnietį” apsilankė Respublikinėje vaikų tuberkuliozės ligoninėje. Ligoninės administracijos prašymu, akcijos iniciatorė Karolina Aleksandra Lukaševičiūtė ir savanoriai atvežė dovanų sunkiai sergantiems vaikams. Dalis šių vaikų Kalėdas sutiks ligoninėje.

Skyriuje besigydantys vaikučiai galės skaityti naujas knygutes lietuvių ir anglų kalbomis, žaisti su įvairiais žaisliukais bei dėlionėmis, žiūrėti animacinius filmukus per DVD grotuvą. Daugiausia džiaugsmo dovanėlės suteikė patiems mažiausiems - ikimokyklinukams. Mūsų išdalinti oranžiniai balionai buvo bene geresnė dovana ir už žaisliukus. Ligoninės koridoriai iš karto prisipildė džiaugsmingo vaikų krykštavimo, kuris retokai skamba laukiant grįžimo į namus dienos.

Pasak gydytojų, ne visi šie vaikai važiuos į namus Kalėdoms. Štai viena didžiaakė mergaičiukė auga su labai sergančia močiute, kuri jos nepaims šventėms, o kita yra visiška našlaitė. Dar viena mergaitė buvo lipte prilipusi prie skyriaus gydytojos su prašymu kuo greičiau paskambinti jos artimiesiems, kad jie atvažiuotų.

Šioje ligoninėje vaikai „gyvena” labai ilgai, lanko mokyklą pačioje ligoninėje ir jiems mūsų nuvežti žaisliukai tikrai praskaidrins ilgų dienų virtinę. Ši diena buvo pilna gerumo ir vaikiško džiaugsmo.

Akcija „Ugdome jaunąjį vilnietį” siekiama suteikti ugdymo priemonių nepasiturinčios šeimoms arba vaikams, kurie auga tik su vienu iš tėvų. Tuo pačiu, geresnes finansines sąlygas turintys miesto gyventojai skatinami dalintis ugdymo priemonėmis, tokiomis kaip knygos, pieštukai, ugdymo žaidimai ir pan., su mažaisiais vilniečiais. Akcijos iniciatorė K.A. Lukaševičiūtė ir Liberalų sąjūdžio savanoriai sako, kad ugdymo priemones planuojama suteikti mažiausiai 100 Vilniaus mieste gyvenančių vaikų.

„Nuo tamsos tapo ne tik kad nesaugu, bet apima visiška depresija ir nusivylimas… Jau dabar grįžtant vakare tamsiomis gatvėmis šiurpas eina - mano galva, jei yra žibintas, jis ir turi šviesti. Jau vien dėl gatvių šviesų išjungimo nebebalsuosiu už konservatorius - atiduosiu balsą tiems, kurie aiškiai pasakys, kad šviesų neišjungs - ir man, ir mano vaikams bus saugiau”, - rašo Depresija pasivadinęs komentatorius.

Negatyvių nuotaikų persmelkti komentarai nėra retenybė - jie gausiai palydi dažną žiniasklaidoje pasirodantį straipsnį apie gatvių ir kiemų apšvietimo problemas. Iš komentarų skaičiaus bei įprastai ne pačia mandagiausia retorika trykštančių emocijų nesunku suprasti, kad paprastam miestiečiui tokie dalykai neabejotinai aktualūs. Jei gerbiamas skaitytojas linksta vertinti „virtualų tautos balsą” kaip perdėm karštakošišką, jis veikiausiai bent iš dalies bus teisus.

Vis dėlto nėra dūmų be ugnies - siūlyčiau pasvarstyti ir sau prisipažinti, kaip jaučiatės, jeigu jau sutemo, o jūsų vaikai dar nesugrįžo namo? Juolab, jeigu žinote, kad jiems neišvengiamai teks eiti apytamse gatve, kurioje švies tik kas kelintas žibintas? O jei dar gyvenate ne pačiame saugiausiame rajone?

Kodėl moderniame mieste, kokiu save mėgsta tituluoti Vilnius, vis dar esame priversti būgštauti, kad dėl tamsių gatvių kyla pavojus mūsų ir mūsų nuosavybės saugumui? Gal tokia politika susijusi su Lietuvos įvaizdžio formavimo strategija?

Save bandėme pristatinėti kaip drąsią šalį, tai gal dabar atėjo laikas tai įrodyti ekstremaliu būdu: mes drąsūs, nes nebijome dėl tokiomis gatvėmis vaikščiojančių artimųjų, puikiai jaučiamės žinodami, jog bus partrenkta vienu ar kitu pėsčiuoju daugiau ir net nebūgštaujame dėl lengvabūdiškų (bei primityvių) valdančiųjų sprendimų, svetingai kviečiančių visokio plauko nusikaltėlius dar aktyviau dirbti savo juodus darbus?

Sveikas protas sako, kad esant ypač sudėtingai ekonominei situacijai kaip tik reikėtų skirti daugiau dėmesio miesto saugumui. Didėjant nedarbui, mažėjant pajamoms, žmonėms vis tiek reikia iš kažko gyventi, o dabartinė vykdoma politika (kone „kas bus - tas bus, pagalvosim vėliau”) yra palanki nusikalstamumui išaugti. Prie tamsos, daugiau drąsos?

Neapšviestoje vietoje sunkiau pastebėti ir įsiminti nusikaltėlio bruožus, automatiškai būna prasta filmavimo kamerų vaizdo įrašų kokybė, kur kas lengviau pasislėpti. Taip pat sumažėja galimybė, kad patruliuojantys pareigūnai sugebės užkirsti kelią nusikaltimui ar nelaimei - juk ne kažin ką jie gali pamatyti iš savo važiuojančio automobilio tamsiame kieme ar skersgatvyje.

Taip pat tokiomis sąlygomis pėsčiųjų perėjose padidėja eismo nelaimių rizika. Kad tinkamas gatvių apšvietimas svarbus veiksnys mažinant avaringumą, manau, niekas nesiginčys. Turi būti užtikrinamas gatvių apšvietimas, nes vairuotojui patekus iš gerai apšviestos teritorijos į tamsą (ar atvirkščiai), regėjimas pablogėja ir reikia šie tiek laiko, kol akys pripranta - kas, be abejonės, sukelia nepageidaujamą riziką žmonių gyvybėms.

Žmogaus saugumas - brangesnis už elektros energiją. Taupyti vilniečių sąskaita nėra geras sprendimas.

Jau du mėnesius tęsiasi akcija „Ugdome jaunąjį vilnietį”. Per šį laiką buvo aplankyti Valakampių, Saulėtekio, Tarandės, Pilaitės, Žvėryno ir kiti Vilniaus mikrorajonai. Žmonės buvo skatinami dalintis ugdymo priemonėmis su mažaisiais vilniečiais, kurie šiuo metu negali turėti taip reikalingų daiktų mokytis ir ugdyti savo talentus. Atsirado daug geros valios žmonių, kurie dovanojo akcijai ugdymo priemonių, rūbų, žaidimų ir kitų taip reikalingų daiktų. Dabar akcijos savanoriai pradės tuos daiktus dovanoti šeimoms. Ugdymo priemones gaus apie 400 vaikų.

Džiugu, kad prie mūsų akcijos prisidėjo ir privačios įmonės. UAB „Darmada” dovanojo knygų, UAB „Sanitex” paaukojo akcijai kanceliarinių priemonių, dar kitos įmonės prisidėjo mokomosiomis priemonėmis ir žaidimais.

Kadangi akciją lydi sėkmė ją planuojama pratęsti. Toliau Liberalų sąjūdžio savanoriai ir kiti prie akcijos prisidėję žmonės, sieks, kad dar daugiau šeimų gautu paramą.